2017 m. birželio 26 d., pirmadienis

kaukazas

Turėdama per daug laiko tarp skrydžių, kurių manęs dar laukė keturi, skaičiavau - per kelis metus aplankiau daugiau nei 60 šalių, turėjau daugiau nei 200 skrydžių, įdomu, kiek išeitų rentgeno nuotraukų. nepastebint, tai tapo didele dalim mano kasdienybės - ir tik šįsyk pagavau save,  kad taktiškai nesirenku eilių su vaikais, žinau, kuriuose oro uostuose kurios vietos maloniausios, oro linijų privalumus, reitingus ir net lėktuvų modelius.
Tai buvo vienintelė kelionė, kurios metu nefotografavau, nerašiau ir nedariau praktiškai nieko, kaip tik stengiausi išgyventi. Kadangi pavyko, pamaniau, kad laikas prisiminti bent lašą to, dėl ko vienintelė mano išsisaugota ir kažkam siųsta žinutė yra "best things in life come after emergency landings"

aišku, kad viskas prasidėjo nuo taksisto, vos nusileidus nuvežusio mane į adresą priešingoj miesto daly - tada be jokios babelio žuvelės ir keliais kurortiniais lagaminais bei akiniais nuo saulės trankiausi po neapšviestą rajoną ir nepadariau vienintelės nuotraukos, kurios gailiuosi iki šiol (ok, be dar vienos indijoj). ten moteris, gerų aštuonesdiašimties, grojo vaikišku sintezatoriumi ilgom, raudonom pirštinėm. sintezatorius stovėjo ant dėžės, ant krašto - savadarbės lėlės su žaliais tiulių sijonais ir prastai susiūti satino paukščiai. ji buvo be galo ryškiai išsidažius ir iki šiol nesu tikra, ar mokėjo groti.
Tbilisis yra gyvas, tragiškai karštas miestas, kuriame jau 22val. baigiasi alus, todėl vietiniai pakviečia pas save, į namus-bibliotekas, tamsiais, dulkėtas, ir pilnas alkoholio. jis skausmingai primena Vilnių prieš ~20 metų, tas pats jaudulys tvyrantis ore prieš konformizmo ir pasitenkinimo lūžį, beveik krentantys balkonai senamiestyje iš medžio ir stiklo, nepriklausomas atviras loftų rajonas su vietinių sugalvotais slaptažodžiais, kurie keičiasi taip dažnai, kad kartais patys gyventojai ten nebeįeina. daug reivo, gyvybės, rezistencijos. nieko sterilaus.

Iš Borjomi turiu išsisaugojus šešis skirtingus žinutės draftus žmogui, kurio ji galiausiai vis tiek nepasiekė. ne todėl, kad neišsiunčiau, bet todėl, kad ne tam adresatui. vieną iš draftų rašiau traukinyje, kuriame pardavinėjo rusiškus kontrabandinius vaistus ir per nuolatinius šūksnius negalėjau susikaupti.
tą dieną kalnuose buvo milžiniška audra, aš jaučiaus nepabaigus savo darbo iki galo bei smarkiai apsinuodijau. labai norėjau išsiųsti tą supistą žinutę, bet vietoj to išėjau pasivaikščioti po naktinį miestą ir tai buvo baisu, nes taip pažįstama. mėlynai gelsvas koloritas, topografija, akligatviai, juodi vaikų siluetai tie patys. tas pats kurortinis sovietinis restoranas, kuriame dieną kažkas repetuoja spalvotas šviesas ir rusišką popsą prieš vakarinį apsirijimą. aš nesijaučiau keliautoja, bet vietine - viskas buvo lygiai taip atšiauru ir man svetima, kaip ir čia. net vėjas.
milžiniškam biliardo bare gėriau viskį ant apnuodyto skrandžio, buvau permirkus po kalnų audros ir ten stipriai kondicionavo. dar neužsidarė durys, aš buvau vienintelis klientas (nes visi kiti manė, jog tai apleistas pastatas), bet dėl durno kėdžių išsidėstymo vis tiek turėjau stebėti savo didžiausią baimę - žaibus - prieš akis. nepaisant to, kad daug laipiojau po kalnus, mačiau neįtikėtinos gamtos oazių su laukinėm kanojom, šaltinių, šis momentas išliko ryškus kaip joks kitas.

ten aš ieškojau vieno namo. su vietinės degtinės ir i. pagalba sužinojau, kam jis priklauso - sužinojau, kur gyvena savininkas dabar, ką veikia jo dukra, kurioje ligoninėje jis guli, stebėjau jo dukrą jos universiteto vakarėlyje (ar tai jau kraupu?), susipažinau su jos artimiausiais draugais, ir galiausiai ten nenuvažiavau. braudamasi į kažko kito trapų gyvenimą aš beveik pažeidžiau jos mikro ekosistemą ir jie visi man tapo per daug tikri. vienas jos draugų, su kuriuo vos nesugrioviau ketvirtosios sienos. jaučiausi lyg liečianti filmo veikėjo odą, ne žmogaus. jei su juo pasimylėčiau, pakliūčiau į filmą amžinai.
kai keliauju, jaučiuosi įpareigota elgtis panašiai, kaip elgčiausi insektariume. eičiau prie terariumo, grožėčiausi gyviais, bet nebandyčiau liesti ir ko nors išimti. galbūt, jei būčiau ten nuvažiavus, tas namas man niekad nebeatrodytų toks gyvas, drėgnas ir šiltai apšviestas, ir mano fantazija apie jį dingtų amžinai. su tuo pačiu i. (iš mano fantazijos) kalbėjom, kad ten viskas visada atrodo geriau.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą