2017 m. gegužės 1 d., pirmadienis

deep dream

dabar gyvenu nuo migdomųjų iki kavos iki kol nebeužmiegu nuo migdomųjų ir nebepabundu nuo kavos.

Sapnavau, kad (pagaliau) buvau įtikinta nueiti į kliniką dėl miego sutrikimų (į kurią dieną po sapno iš tikrųjų turėjau eiti) , kurioje man paskyrė vaistų ir prižiūrinčią gydytoją. po savaitės praleistos ten valytojai buitiniame pokalbyje išsprūdo, kad mane gydančios daktarės vardas yra Teodoras. tada ilgai ją kamantinėjau, kol ji prisipažino, kad mano daktarė iš tikrųjų yra vyras. visos ankščiau pasirodžiusios keistos detalės susidėjo į vietas ir supratau, kad esu kažkokiam kaleidoskopo teatre, kurį diktuoja Teodoras su savo meistriška kauke, hipnotizuodamas mane vaistais. viskas yra suvaidinta man ir kiekvienas žmogus neateina vėliau, nei jam skirta, kad kitas galėtų pasirodyti laiku.
Kitą dieną nusprendžiau nebegerti vaistų ir juos pašnipinėti - mašinų stovėjimo aikštelėj mačiau Teodorą besijuokiantį su kitais ir lupantį moters kaukę sau nuo veido. jo asistentas tuo metu lupo ūsus su oda ir vežė įrankius vežimėlyje. jie visi tada atrodė kaip aktoriai atrodo užkulisiuose, skubantys ir nuolat vėluojantys ant scenos/į aikštelę, tik man beprotiškai norėjosi žinoti apie ką jie kalba, kai nevaidina. ar bent vienas iš jų iš tikrųjų yra daktaras, ar tie kostiumai buvo pasiūti šiam vaidmeniui, bei ko man paklausti, kas sukirstų scenarijų, į ką atsakyti nebūtų galima.

juokinga, kaip per sekundę nuo žmonių, saugančių mano sveiką protą jie tapo visiškai nepatikimais. norėjau labai greitai pabėgti, bet nebuvo kur - aplink buvo daug upių ir kaimai. Kuriam laikui prisijungiau prie poros, gyvenančios palapinėje - gyvenau šalia palapinės, ant manęs lijo naktimis, ir nebuvo nieko, išskyrus vieno laužo ir upės šalia, bet tais nemigos paryčiais jie man padėjo sugalvoti, ką turėčiau daryti toliau.

daug nepamenu -- tik tiek, jog po visko buvau perbalus ir drebanti. tada buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas - ant kilimo mane kamantinėja policija dėl visos įvykių eigos. bandau rišliai pasakoti istoriją, bet kiekevienąsyk išeina vis kitaip, prisideda vis naujų detalių, o jei paminiu naują žmogų, teka išmesti kitą ir niekas nesusieina logiškai, bandant įstumti vieną elementą, iškrenta kitas. tuo metu, kai būnu klausiama, smarkiai suabejoju, ar visko tiesiog neišsigalvojau, gal Teodoro-moters nebuvo, o jie nuoširdžiai norėjo man padėti, gal nebuvo nieko. viso sapno metu bijojau kitų, tačiau pabaigoje - tik savęs. galvojau, kad yra bent vienas žmogus, kuriuo galiu pasitikėti, bet jis taip pat dingo.

aišku, kad į tą kliniką ryte jau nebenuėjau.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą