2017 m. balandžio 19 d., trečiadienis

thank you for your consideration

Kartą išmokau sustabdyti laiką. kiti žmonės gali stabdyti laiką tik cigaretėmis, bet mano metodas amžinas, ar bent jau tikiuosi, kad toks liks. atrodo, kad jie time-lapsu tuokiasi, skiriasi, daužo indus, kraustosi, verkia, o aš tiesiog stebiu ir negaliu užfiksuoti greičio, pametu skaičių fps.
infiltruota gatvė primena tik kokia šiandien diena ir kiek laiko nebuvau išėjus iš namų. žinau, kad vietoj šito dabar turėčiau išsideginti sau smilkinius kodais, bet kas gi atsisakytų šūdinai introspektyvaus vakaro su alum ir išjungtu telefono garsu? tikrai ne aš.

gal todėl, kad įveikiau senai kamavusį glitch'ą, gal todėl, kad pakeičiau vaistus (haha), jaučiuosi keistai laiminga net su tragiška nemiga ir/arba pasąmonės siaubo filmais, kurių premjeros vykta kiekvieną naktį mano miegamajame.
sapnavau, kad mano daktaras nusprendė tapti tuo, ką moka geriausiai -- būrėju iš kortų. tam, kad pas jį patekčiau su m. turėjom atidaryti duris iš miesto, ir pereiti milžinišką lauką, kurio gale matėsi kitos durys į namą. kadangi kaip būrejas jis buvo pernelyg nuobodus, nusprendžiau palikti jį su m. ir eiti fotografuoti telefonu, kurį netyčia radau kišenėje (:D). kol bandžiau rasti reikiamus mygtukus, nes tai sapne sunkiau, nei galima pagalvoti, pastebėjau, kad kitame lauko gale, šalia miesto durų, telefonas sutrackino porą veidų-siluetų ir vienas jų buvo iš praėjusio sapno.
naktį prieš tai, jis svaidėsi su kūju ir prožektorium mano namo balkone, daužydamas langų stiklą, gėles ir daiktus. bandžiau slėptis netoliese, bet privažiavęs vyras paklausė, ar nenorėčiau įeiti į savo namą. rakindama duris jau žinojau, kad abu jie buvo susitarę ir aš nelabai turiu kur trauktis, nors tikrai nenorėjau eiti į savo namą.

realybėje jau yra pakankamai žmonių, kurių vengiu, bet dabar tokių atsirado ir sapnuose. kažkada tam, kad nereiktų sutikti vieno specifinio žmogaus išmokau naują kalbą ir einu vis tolesnį atstumą rytais kavos. šiandien nuėjau į visiškai kitą pusę nei man reikėjo vien tam, kad nereiktų sveikintis. nemanau, kad tai sociofobija. negaliu nieko padaryti dėl to, kad man įdomūs algoritmai įdomiau, nei nuobodūs žmonės lauke. ir nebepykstu ant savęs, kad taip manau - man nebereikia savęs blokuoti, bėgti ar apsivilkus nematomą kostiumą pritarti viskam iš eilės. dabar kaip niekad gerai jaučiuosi tiesiog po savo oda.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą