2017 m. kovo 19 d., sekmadienis

my so-called life

don’t know, at times,
if you are really people, I
know you are people, I mean,
you aren’t walking on fours, and you
wear clothes. (But sometimes, when
you’re naked, I don’t know if you are human,
and get confused, that’s why I don’t
go to strip joints anymore, or have sex) - n.c.

mano infantilus noras ne diskutuoti, bet laimėti diskusiją mane pastato į absurdiškas, o kartais ir kiek tragiškas situacijas. todėl, vietoj visų galimų pabėgimų aš rūkau balkone į negyvenamą kraštą išsitrėmus savo noru. net tie one-way bilietai pirkti manęs, bet kitaip ir negalėtų būti, nes žmonės, ankščiau juos pirkę, nekalba su manim. aš tikrai noriu vaidinti šiame monospektaklyje, tik pirma turiu užsitraukti uždangą. bet ar aš kada nors pasimokiau iš bent vienos savo klaidos? jei negaliu savęs izuoliuoti nuo kitų, norėčiau izoliuoti bent nuo savęs. svarbiausia išmokti marinti save bet kuo, ką gali matyti ar girdėti. pamiršti, kad tikroji ištvermė yra likti tada, kai labiausiai nuobodu, neginti savo ego, kai be galo norisi.
maniau, kad tai tik fazė, bet jei atvirai, man net nebeįdomu ką jie kalba atėję. kaukės taip suaugo su veidais, kad ir jiems jau sunku atskirti. kai mylėdavomės, l. galvojo apie tai, kad šie santykiai greitai baigsis - ankščiau, vėliau, bet baigsis, turėdavo tai omeny virdamas rytais kavą ir kai maudydavomės kartu. kaskart kai apie tai pagalvoju, mane ši mintis prajuokina.

obsesyvi vaikystė pati mane susirado per sapnus: sapnavau (prieš keletą savaičių), kaip autobusu važiuoju į ekskursiją po apleistą miestą. šalia manęs atsisėdo nedidelė, gal 10 metų mergaitė su lolitos skėčiu ir pūstu sijonu. ji nerūpestingai gėrė vynuogių sultis, kai aš vos sugebėjau prisiminti, kaip tariasi tam tikri žodžiai. su didžiu vaikišku pasipūtimu ji pirma pradėjo pasakoti apie tai, kaip ją dėl neeilinių gabumų perkėlė keliomis klasėmis į priekį. klausiau, ką ji mėgsta veikti ir ji atsakė, kad ją domina skaičiai. klausiau, kuo būtent ją domina skaičiai, bet ji nusisuko į langą. lipant iš autobuso pastebėjau, kad ji turi labai panašią knygutę į tą, kurią vaikystėj naudojau šviesų spalvoms-skaičiams žymėti, nes šviesos turėjo skaičių atitikmenis.
Savo pačios sapnuose dažnai jaučiuosi taip, lyg veikėjai būtų priversti kalbėti. aš priversta kalbėti, ir visi kiti turi kažką pasakyti, bet niekas nenori. nei vienas žmogus mano sapnuose iš tikrųjų nenori kalbėti, o tie, kurie nuoširdžiai nori, dažniausiai turi vaidmenį tik košmaruose. žmonės, gerai mane pažįstantys, žino mano alergiją akademiniam žargonui (nes tikiu, kad itin sudėtingą konceptą užčiuopti gali ir kelerių metų vaikas, tinkamai paaiškinus). kadangi tai nebus tikslu, nerašau suvokti, bet užčiuopti, o tai jau daug. per savo trumpų momentų apibūdinimus, palikus patosą ir terminus (kurių turbūt pati nežinojo) kitur, ji bandė užfiksuoti ir perteikti man, kaip jai pavyksta būti žmogumi-gyvuliu taip ramiai ir be skausmo. po to sapno ir vėl kavinėse matau meniu kaip skaičius, kuriuos reikia sudėti, dauginti ir dėlioti. net pasidarė įdomu, ar derealizacija turėjo sąryšį su mano nauju hobiu. ta skaičiukų seka yra tikresnė, ar bent panašiai tikra, kaip ir viskas aplink.

šiandien mirusi diena, nes ir vėl reikia save gaivinti po šlykštaus sapno. turėjau rinkti kelis numerius ir įsitikinti, ar jis iš tikrųjų neįvyko, nes pabudau mirtinai persigandus, o valant dantis nebuvo aišku, ar išvis miegojau. 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą