2017 m. sausio 31 d., antradienis

off-on


naktį prieš sapnavau, kaip įsimyliu mažą, gal trylikos sr dvylikos metų, berniuką. mes kartu labai užsinorim keliauti autobusu į pajūrį. jo mama bijo, kad jam ko nenutiktų ir manim nepasitiki, todėl važiuojam tryse. neprieštarauju, nes man jo mama patinka, gal net panašiai kaip ir jis. jis jaučiasi nedrąsiai, nes amžiaus skirtumo nepaisyti kažkaip sunku, esu tikra, kad jis mato manyje pavyzdį ir net nebando apsimesti brandesniu/maskuoti savo vaikiškumo. pajūryje jis laksto, slepiasi už bunkerio, bėgioja, jo mama kartu su juo ir yra neįtikėtinai gyvybinga. ji, nors raukšlėta, apsirengus gerokai ne pagal savo amžių - ilgas sijonas, daug margų skarų, žalias paltas. galiausiai, nors ir kamuojama obsesyvios meilės berniukui, palaipsniui pradedu jaustis kaip jo senelė, vyresnė už pačią motiną.
sapno pabaigoje viskas tampa pernelyg idiosinkratiška man atlaikyti, nes namuose vyksta krata ir man per šalta eiti į lauką, kad kažkur paslėpčiau tą berniuką, tiesiog nebeturiu jėgų ir išeinu be batų, tada prie katedros suprantu, kad bus per šalta kažkur toli nueiti per sniegą su kojinėmis ir lieku stovėti vidury gatvės.

sapnuoju tiek daug pastarąjį mėnesį. beveik kasnakt, prisimenu viską, nuo pradžios iki galo. bet sugrįžus suprantu, kad vienintelis ir ilgiausias sapnas, kurį turėjau buvo ten, o aš pabudau tik kylant lėktuvui, nuo košmaro apie tai, kaip žmogus kurį vos pažįstu iš pykčio mane purto stipriai paėmęs už pečių ir nuo jo purtymo pabundu lėktuvui jau nusileidus, kai beveik nieko nebėra aplink.

po Ispaniško vietinio kelių taurių vynų atrodo, kad nuobodaus nieko nebegali būti. taip atrodo ir vėliau vairuotojui, kuris važiuodamas per serpentius nežiūri į kelią, nes kalba su manim, sėdinčia ant galinės sėdynės, o vėliau visi dainuojam greenhornes priedainį. po to, kai l. man parodė programavimą, atrodo, kad įmanoma yra viskas. ypač, jei tiki magija.
iškeitus viešų kanibalų vakarienę dvyliktą vakaro į kalnus su prožektoriumi, viršūnėje radau fontaną, supintą iš augalo. nuo jo lašėjo vanduo ir aplink buvo daug akmenų. prisiminiau m. ir mūsų jonines, kaip buvo linksma, nuoširdžiai. l. sako, kad suaugom ir tai natūralu, bet aš negaliu patikėti, kad egzistuoja kažkokia sąsaja. nebegaliu objektyviai suvokti, ar taip jaučiasi visi, ar tai normalus jausmas - nežinoti, kurioj vietoj padėti tašką, ar prirašius dar vieną natą kurinys netaps geresnis, ar dar keli žodžiai, pasakyti ne taip, nesupykdys sėdinčio prieš mane. plakiau save tol, kol botagas mano pačios rankoje užsikabino už kaklo ir prismaugė. įdomu, ar įmanoma visiškai prarasti intuiciją šitokiu būdu.

kitą rytą senoviniam cadizo viešbuty visi pabudom norėdami papasakoti vieni kitiems savo futuristinius sapnus. aš sapnavau japonų kilmės glitų embrioną, iš kurio per kelias sekundes užaugo dvi neapibūdinamos formos šokėjos. aš taip mėgavausi jų pasirodymu ant mano stalo, kad nepastebėjau, kaip jos apvogė mano kamabrį, buvau užhipnotizuota jų šokiu ir jaučiau joms begalinį prieraišumą. atsipeikėjusi supratau, kad kaip mano kambaryje beveik nieko nebėra ir kad jos sugebėjo įsibrauti į mano pasąmonę. sapno metu nusprendžiau paklausti r., kas man kątik įvyko, ir jis paaiškino, jog tai buvo pirmoji telepatinė komunikacija ir kompiuteriai - jau praeitis.

Alcazare pagaliau pasiklydau ir tankiam apelsinų sode ir nusprendžiau pirmąsyk paskaityti T. Mckenna. visur pilna nukritusių citrinų, apelsinų ir povų. kvapas ten buvo kaip per vieną mano sapną vaikystėj - atsiminiau, kaip nuoširdžiai tikėjau vaiduokliais, nuoširdžią baimę ir susitaikymą, kad vienas tikrai pasirodys pro langą. supuvusių obuolių kvapą, kuris priminė italijos tranzą ir naktinį paklydimą pramoniniam rajone.
verčiu save mokytis išjungti autopilotą ir labai retais momentais, sekundėmis ar minutėmis, atrodo, pavyksta.




Komentarų nėra:

Rašyti komentarą