2016 m. gruodžio 20 d., antradienis

santa sangre


visada tikėjau, kad miestai kuria žmones, o ne atvirščiai, ir kad tik tada, kai pamatysiu seulo koloritą ar keralos laivelių namus, būsiu kitokia, nes miestas parodys man naujų vietų, atves pas reikiamus žmones, ir kai pradėdavau sirgti, kai prireikdavo veistų, kai nei vienas, esantis šalia negalėjo padėti, aš galvojau, kad jau laikas būti kitur. bet tik dabar, neplanuotai dviem metams ilgiau prabuvus šitam vaikystės forte paaiškėjo, kad pasiilgsiu šios vietos labiau, nei galėjau suvokti. ir kad buvau teisi - ši vieta man skiepijo baimę - miego baimę, baimę žmonių, tačiau kartu savęs ji atnešė ir norą ar impulsą - kai negali gulėti, nes krenti, kai miego metu bandai praplėšti akis sapne, ar kai žmogus tvinksi vietoj kraujo ir esi bejėgis net apsimesti.

šio miesto dėka supratau, kad bijau savo pačios šešėlio - bijau pajudėti iš vietos, ir ne per tai, jog pati susivokiau, o tiesiog pasižiūrėjau į savo darbą. tai, ką matau rezultate nepriklauso nuo to, ką noriu matyti, bet nuo to, kokia esu. ir žinau, kad negalėjau padaryti nieko geriau, nes tiesiog tuo metu jaučiuosi surakinta. esu silpnesnė, nei maniau, nes buvau įsitikinus, kad pasipriešinsiu. kiekvienas kadras talpino tiek mažai judesio ir tiek pat laisvės, kiek pro kamerą buvo įleista šviesos. galvojau, kad būtent tai ir padės įveikti mano baimę, bet aš sugebėjau ją apeiti neprisilietus, o ne perbristi iki kaklo. aš bijau daugybės dalykų.
sapnavau, kad jau po visko gėrėm su k. ir jo žmona vyną, neįsivaizdavau, bet nuolat galvojau apie tai, kodėl mes čia ir kodėl viskas taip tuščia, neturėjau kur dėti savo kūno. prie jūros buvo audra, bet vis tiek labai šilta ir man buvo šiek tiek gaila k., nes jo žmona griežta kaip motina, o jis visada atrodo kaip vaikas (ypač, kai išgeria), ir vaikai man patinka labiau, nei suaugusieji. mes gėrėm vyną, vaikščiojom, bandėm būti mandagūs. ir tada mane staiga surakino nenupasakojamas baimės pojūtis, be galo juodas, čiuptuvais apglebiantis visą galvą. sapne staiga supratau, kad tas žemės lopinėlis, ant kurio gyvenam, yra viskas, kas liko. daugiau žemės nebėra. tik dalelė jūros ir nedidelis krantas, ant kurio aš įstrigus.

be sulūžusios pėdos, dingusio žmogaus, įlūžusios aikštelės ir bandymo susitarti su psichiškai sutrikusiu buto savininku, viskas kaip ir ok. dabar daug kas atrodo nebebaisu/ne tiek svarbu/toleruotina.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą