2016 m. spalio 28 d., penktadienis

sumokėjau nuomą, nors namuose šį mėnesį dar nebuvau. labai bijau grįžti pas self-indulgent psichoterapeutą ir vėl sapnuoti košmarus. be to, kad psichoterapeutai visada turi kažką erzinančio savo elgsenoje, namuose turiu rengtis kaip maldininkė, nes kitaip per pusryčius turėsiu klausyti erotinių sapnų, kuriuose pati dalyvauju.
tiesa, kartais esu dėkinga savo kaimynams už tuos naktinius biliardo žaidimus, sąlygojančius negilų ir neurotišką miegą. sapnavau neįtikėtinai gražią vietovę - tokią gražią, kurią užmiršti būtų nuodėmė, bet žinau, kad kada nors mano atmintis suvalgys pati save, o ir sapną prisiminiau visai netyčia, kai pradėjau ieškoti savo senų juostų. labai gaila, jog neįmanoma nei užrašyti, nei nufilmuoti jausmo.

pamenu, su i. ir dar pora man ne visai pažįstamų vyrų lankėm salą ar apleistą senovinį miestą - ten vyko susitikimas, į kurį buvau pakviesta per klaidą ar šiaip sau - buvo akivaizdžiai per daug žmonių bet kokiai progai: daugybė žmonių, stalai iki horizonto, mums visiškai nesuprantami valgiai ir visi svečiai apgyvendinti skirtingose miesto dalyse, kad nesusisiektų.
pirmąją naktį jau sutemus aš susipažinau su dviem vyrais, sėdinčiais man iš šonų per vakarienes - vienas kažką priminė, atrodo, vieną gelbėtoją iš pajūrio, kurį labai senai pažinojau (kaip idealistiškai skamba, bet užaugom kartu), tačiau jo veido bruožai buvo itin pasikeitę ir dar labiau draugiški. kitas buvo jo draugas, jo atpažinti negalėjau. nusprendžiau užsisakyti ledų desertą, (vėliau padavėja keletą valandų aiškino, kaip jį valgyti). tai buvo be galo šalti medaus koriai su cukrinėmis vynuogėmis, juos reikėjo sutrinti, ir dar kažką padaryti, bet man pasirodė per sunku, todėl pasidalinau desertu su vyru, sėdinčiu šalia. nieko panašaus nebuvom valgę nei aš, nei jis.
Po vakarienės susiradau i. ir paprašiau, kad palydėtų mane namo - man buvo be galo nemalonu to prašyti, nemalonu iki svarstymų "ar geriau būti nužudytai ar geriau paprašyti" - prieš tai prašiau keleto kitų žmonių, tačiau visi buvo pasimetę, nesiorientuojantys ir išsigandę panašiai kiek ir aš - i. labai nenorėjo to daryti, bet nurodė kryptį (kaip vėliau paaiškėjo, neteisingą) ir aš viena turėjau praeiti daugybę apleistų kvatalų. buvo be galo sunku matyti gatves ir kryptis, nes vieninteliai šviesos šaltiniai buvo tolimos daugiabučių langų šviesos.

kitos dienos veiksmas ir vėl prasidėjo nuo vakarienės, vėl sėdėjau ten pat, kiti žmonės labai daug kalbėjo. šįkart tie du vaikinai mane pasisiūlė palydėti patys, tik aš visai nenorėjau, todėl liepiau jiems nešti mano kameras. kadangi kelią į savo namus užmiršau, pasukom kita kryptimi - už apleisto taboro priėjom daugybės eklektiškų langų eiles - jie buvo sulipdyti sraigės kiauto forma, spalvotomis spiralėmis, iš jų susidarė namas be pradžios ir be pabaigos. jos buvo sudėtos taip, kad pažiūrėjus į viršų virsdavo optine apgaule ir pradėdavo suktis. pro jas buvo beveik neįmanoma praeiti žiūrint į viršų, nes viskas sukeldavo beprotišką svaigimo jausmą. kai paprašiau vieno iš jų paduoti kamerą, supratau, kad fiksuoti tos vietos neįmanoma niekaip - pridėjus kamerą apsvaigdavau ir nusvirdavo rankos, galiausiai nebemačiau, ką filmuoju. pavyko užfiksuoti tik vieną keleto sekundžių kadrą, kuriame architektūra sukosi, kol kamerą nukreipiau į viršų žiūrėdama į žemę. nežinau, kiek laiko praleidom ten, bet prieš pabusdama pagalvojau " kaip ilgiau norėčiau čia likti"

1 komentaras:

  1. "psichoterapeutai visada turi kažką erzinančio savo elgsenoje" - o taip <3

    AtsakytiPanaikinti