2016 m. spalio 22 d., šeštadienis

heaven or las vegas

sapnavau, kad iš e. kažkodėl gyvena pajūry, senamiesty, ir išėjus iš jo namų mieste vyko kažkokia šventė. šventė užgožė viską - gatves, užrašus, per žmones nesimatė nieko. galėjau susiorientuoti tik iš tam tikrų pastatų stogų, kurios pažinojau nuo vaikystės.
Netoliese pasijutau labai išalkusi ir pamačiau bandelių koską, kurias pardavinėjo labai draugiška ir kraupi moteris. Kažkodėl ji savo bandeles norėjo parduoti už 346eur, "nes dabar tokios aplinkybės." atidaviau jai visus savo pinigus, bet vis tiek neužteko. galiausiai ji pasakė bandeles parduosianti už visus mano pinigus ir bučinį, kas man atrodė absurdiška, bet neturėjau kitos išeities (?). tada ji ilgai ir šlykščiai mane bučiavo.

gavau viską, ko noriu. viską, apie ką galėjau kada nors svajoti ir išsigandau. taip išsigandau, kad vienas košmaras seka kitą, tada pirmojo nepamenu, ir pabundu nuo širdies tvinksėjimo. mano svajonė yra mano rankoje ir aš noriu ją sutraiškyti. nuo to laiko, kai ji gyvena su manim, viskas vyksta taip, kaip įsivaizdavau nebent tuose košmaruose, kurie taip siaubingai primena lyncho filmus.

dažnai vizualizuoju, kaip sutinku įvairius senai matytus žmones aprduotuvėje (nes tai vienintelė vieta, kur išeinu) ir ką jiems sakysiu. ar tylėsiu, kai jie pasisveikins, o gal jie manęs nepastebės/neatpažins. gal aš slėpsiuos nuo jų, ir jie mane pamatys kitapus lentynos, už fairy pvz, nes fairy bus per žemas, kad mane gerai pridengtų, ir jie prie manęs priėję klausinės kaip sekasi. aš bandyčiau apsimesti, kad tai labiausiai neįpareigojantis pokalbis pasaulyje ir kraučiausi daiktus į tą klaikų kvadratinį krepšį, bet jame jau būtų alkoholio akivaizdžiai vienam asmeniui ir dedamas pomidorų padažas pernelyg atkreptų dėmesį į prekių turinį. tas kitas žmogus nebūtų vienas, (nes kas į parduotuvę eina vienas?), todėl jau turėtų eiti. aš atsisveikinčiau, palikčiau krepšį ir bėgčiau iš parduotuvės tikėdamasi, kad kitas žmogus manęs nemato. jis tikrai matytų.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą