2016 m. spalio 26 d., trečiadienis

dance of reality


kad trečią parą nieko nevalgiau, prisiminiau iš reklamos. reklamą girdėjau vangiai, bet mane supykino pasakojimas apie mėsą.
miegu kas antra para, žaidžiu su taurėmis, skauda žabdikaulį. pusę nakties pragulėjau, nes kaimyno langas priešais nuo ketvirtos spigino neįtikėtinai ryškią lempą, kuri prašvietė pro užuolaidą ir atsimušė tiesiai man į akį.

Turėjau ankščiau suprasti, jog žmonės, kuriuos myli labiausiai, yra išdavikai. kaip galima nemylėti savo priešo? priešo reikia nekęsti taip, kad momentui žudyti atėjus norėtųsi su juo pasimylėti labiau už viską. jodorowskio tėvas mane suprato. turėjau ankščiau suprasti, kad žmonės, kuriuos myli labiausiai yra ne tie, kuriuos mylėti turėtum.
man taip viską skaudą. žinau, kad žmogui kitoje palatoje skauda dar labiau, bet man irgi! prisiminkit mane! aš aš aš! aš galvojau, kad kada nors gyvensiu ramiai, bet meditatyvią ramybę gali pasiekti ir per motokroso lenktynes -- aš negyvenau ir negyvensiu ramiai, man nepadėjo agresijos tvardymo kursai ir man nuo jų bloga. taip, žinau, kad su durnais bendradarbiais bendrauti negalima, negalima naudoti logikos, nes ji per šiukšti. bet kokį pasitenkinimą aš jaučiu kai jie nebeturi ką pasakyti! ir bandau atprasti nuo tokio narkotiko kasdien, su didelėm lomkėm, sunkiai sekasi, bet bandau. bandau iš naujo gimti, save perauklėti, nupirkti sau saldainį kai susitvardau, tačiau ar tikrai įmanoma pasikeisti tiek? ar tiesiog nusilypdyt kokybišką kaukę? labiausiai nustebino m. rašinėlis apie mane, kurį norėčiau užmiršti, todėl nerašysiu ir čia.

iki šiol įdomu, kas buvo mano sapno žmogus, kurio lova buvo koridoriaus vidury pakeliui į laiptus kur pagalvojau "jam turėtų būti labai šalta ten miegoti"

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą