2016 m. rugsėjo 20 d., antradienis

japoniškas cirkas


sapnavau, kaip įsilaužiau į poros butą, žinojau, kad tikrai esu osakoj. vėliau paaiškėjo, kad jie manęs laukia ir pažįsta ir mes buvom suplanavę naktį pabėgti kažkur, bet pramiegojom ir jau švietė saulė. tada tiesiog įsėdom į mašiną ir važinėjom po retai apgyvendintus miestus - viskas buvo stebėtinai pilka ir betono perteklius trukdė praeiti. sapne nežinojau jokių būsimų savo veiksmų, žmonių, su kuriais kalbu, neturėjau jokios nuojautos apie tai, kas bus ar kur eisiu.

šiomis dienomis neturiu ką pasakyti pačiai sau - tapau nebyli ir įsitempus. kineziterapeutas sako, kad kai liečia mano galvą, girdi, kaip ji sproginėja. vaikinas iš traukinio sakė, kad mano knygoje vien tik "fuck" ir kad jam gėda prie manęs sėdėti. in fact, man irgi gėda prie manęs sėdėti, bet kas skaito svetimas knygas per petį? man tiek pat gėda sėdėti prie jo, kiek prie manęs. čia tik marabou stork nightmares, kurios nepabaigsiu niekad.
noriu mokytis toliau, dar toliau atsitraukti ir tapti pagrindiniu klounu tente, bet kol kas čia esu tik aš. ir man reikia kvailų pratimų, kad nežliumbčiau naktį.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą