2016 m. rugpjūčio 30 d., antradienis



prirašyta šimtai puslapių, ir nei vieni iš jų neatrodo pakankamai geri. nežinau, ar jie tikrai nėra pakankamai geri, ar tiesiog nepakankami man. perfekcionizmas yra bet kurio kuriančio žmogaus siekiamybė, tačiau jį pasiekti galiu tik netobulumo rėmuose. galiu įsprausti save į kampą, iš kurio nepabėgsiu. aš galiu įspausti save į kampą, iš kurio bėgau 5km greitkeliu vien tik su palaidine ir baltom pėdkelnėm. tą dieną kai grįžau žmonės tikrai atrodė manimi susirūpinę.

išlydėjau a. ir supratau, kad nebeturėsiu su kuo rūkyti bei atidėlioti darbų. išlydėjau ir supratau, kad mums visiems buvo linksma ir tai buvo nuostabūs vakarai, kurie neturės nei vienos nuotraukos, o liudininkai nuo spalio gyvens skirtinguose žemynuose. tai buvo šiek tiek santūresni vakarai, nei prie kurių aš pratus, tačiau ne mažiau žavūs. tarp šių žmonių jaučiausi emociškai atsilikusi - nesupratau nei vieno ženklo, kurį man rodo ir nežinojau, kaip pajausti common sense. man patiko jie visi, tačiau dažnai skaudėdavo galvą ir aš pabėgdavau į viršų. 
Galiausiai grįžtu prie senų įpročių -- nesunku prisiminti, kas išeis, o kas pasiliks, todėl namus palieku retai - tarp kavos pauzių, melsdamasi nieko nesutikti, o sutikus nusisukti į kitą pusę. man nepatinka, kuo tapau, ir atrodo, kad elgiuosi keistai, bet kitaip nemoku. e., nebūk suspardoma gyvenimo, būk masažuojama tų tvirtų jo kojų tiesiai į saulės rezginį.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą