2016 m. liepos 29 d., penktadienis

apie laiko discipliną

nežinau, ką reikia daryti. atrodo, kad galiu laikyti viską - arba kad viskas tuoj išslys. (kaip vadinasi tas žaidimas, kuriame kamuolys rieda į apačią, o ten jį reikia sugauti su dviem svirtim?) sapnavau juos visus. jaučiau, kad buvo paryčiai, todėl paryčiai jautėsi ir sapne. ji nekalbėjo su manimi, kaip nekalba ir dabar, stebėjau juos pro langą kol jie laukė manęs kieme, tada pradėjo skambėti mano telefonas (toj pačioj vietoj ant židinio, kur visad jį laikau) ir l. atsiprašymai. jis sakė tą patį, ką sako visąlaik. man buvo nuobodu.
Visi tekstai, kuriuos pradėdavau paskutiniu metu, pasibaigdavo po pirmo sakinio. buvo keletas puikių dienų, tačiau žinojau, kada jos baigsis ir žinojau, kad išsimiegojus nelauks nieko. pradėjau susitikti su žmonėmis tik tam, kad prasiblaškyčiau nuo darbo, nes žinojau, kad išėjus nebus smagu. darbą pasąmoningai ištęsiau - jis tapo labai mielas ir meditatyvus, nors kitiems sakau, kad mane vargina.

šiandien prisiminiau, kodėl man taip patikdavo rašyti čia - šis dienoraštis automatiškai išsaugo datas kaip ramstis atminčiai. kai vaikystėje rašiau dienorštį, niekada nerašiau datų, nes pamiršdavau. čia rašiau neretrospektyviai ir nepasiklystu atmintyje. žinojau, kada tiksliai (valandų tikslumu) sutikau tam tikrus žmones pirmą kartą. ar turiu teisę jaustis juos pažįstanti dabar, po tiek-ir-tiek laiko? manau, kad laikas - ne matas, o disciplina. kai atsidariau vieną įrašą palyginti, kaip jaučiausi tada, po pirmojo susitikimo - nemanau, kad kažkas pasikeitė per beveik tris metus. tam tikruose momentuose jaučiuosi jiems dar svetimesnė, gyvenanti kažkur kitur, paraleliai, ir mes dylam vieni kitiems, nors ir esam šalia, gyvenam vos kelių kilometrų atstumais. visi dabar gyvenam kitaip, nei tuo metu, ir nežinau ar tą laiką galima lyginti su šiuo laiku, todėl jo (kaip ir) nebuvo.

Kai kam nors kitam bandau atpasakoti sapną, visada atrodo, kad išryškėja ne tie momentai, kurie turėtų. aš pasakoju/rašau, ir tai nuskamba visai kitaip, paryškinu ne tas vietas, kurias labiausiai pajaučiu. tai skamba klaidingai ir menkai, nes tie momentai nebūna apsakomi žodžiais - juos sudaro apšvietimas, ar pajauta, ar kas nors pernelyg asmeniško suprasti kitam. ir kai kalbu, ir net kai noriu ką nors pasakyti bent minimaliai asmeniško, parenku ne tuos žodžius, viskas skamba sausai, iš noro parodyti vieną savo pusę, atsiranda visai kita, kurios rodyti būčiau nenorėjus, apie kurią nežinojau pati, ir tik ji vienintelė tuo metu lieka išorėje, kaip eilėraštis, kurį išmoksti idealiai, bet persimokai ir atėjus lemiamai dienai pasakai labai prastai, bandai improvizuoti, bet nemoki to daryti. ar kas nors yra įkandama kitam? nors ir esam šalia, gyvenam net kelių kilometrų atstumais.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą