2016 m. balandžio 13 d., trečiadienis

rishikesh-vashishta gufa




henri rousseau niekada nematė džiunglių. jis niekad taip ir neiškeliavo už prancūzijos ribų, o džiungles tapė sėdėdamas paryžiaus zoo sode. clause levi-straus nekentė keliautojų ir jei ne jo knyga/stereotipinis gentį persekiojančio antropologo įvaizdis, jis turbūt niekur nebūtų išvykęs.
abi jų istorijos man šiek tiek primena kino aikštelę - rousseau tapė tai, kas jau iš savęs buvo scenografija, straussas gentį persekiojo su užrašų knygute kaip kamera aktorius, prisidengdamas antropologo etikete kaip operatorius skraiste, kad aktoriai nesivaržytų intymių scenų vaidinti autentiškai.

tai yra priežastis, kodėl iki šiol manau, kad realybę geriau dokumentuoja vaidybinis, o ne dokumentinis kinas. mes daug autentiškesni ten, kur yra galimybė žodžius/vaizdus perkošti per visų savo prisiminimų/sapnų/idėjų prizmę, o ne ten, kur esam filmuojami interviu sąlygomis (kas išvis pasako ką nors gero per interviu?) tai lyg prievartavimas žmogaus būti savim ir autentišku, ir kuo jis labiau bando toks būti, tuo labiau nėra. kuo labiau bandžiau būti, tuo labiau nebuvau.

pačią pirmą dieną rishikeshe pasijaučiau taip, lyg kažkas būtų nutraukęs bambagyslę ir paleidęs gyventi mane vieną.
rishikesho gatvėse nėra pėsčiųjų takų, vienu metu pro siauras gatveles bando prasibrauti milžiniški džipai, rikshos, dviratininkai, motociklininkai, darželinukų būriai, žmonės su daržovių sunkvežimiais ir ugnies žonglieriai. pirmą kartą per šią gatvę eidama basa pasijaučiau vietine - staiga stojo vidinė tyla, kitomis dienomis klausiau muzikos per ausines, o vėliau išmokau atpažinti tuos, kurie čia gyvena ilgiau - visi klausosi muzikos ir nesidairo aplink.
kažkada užmečiau akį į kątik atvykusius turistus, krūptelėjančius nuo kiekvieno mašinos garso ir prisiminiau, koks ilgas kelias laukė iki tol. iki čia. ilgas ramybės kelias.

čia kiekvienas žmogus alsuoja tyra emocija, tyra be pretenzijos, tokia tyra, jog paskutiniu maistu dalinsis su tavimi jei sėdėsi šalia. šįkart gyvenau purve, namelyje niekad nebuvo švaraus vandens, bet vidinė švara ir lengvumas užsilipus ant aukščiausio stogo pas osho mokytoją buvo ryškesni už holi miltus, kuriuose buvau išmaudyta berniukų, paslapčia rūkiusių cigaretes ir prisideginėjusių vienas nuo kito šalia motorolerių.
rishikeshas yra magijos miestas, kuriame susilaužiusi šonkaulius ir siaubingai apsinuodijusi jaučiausi lyg kažkas būtų aprūkęs akis ir paleides kūną laisvam kritimui.

vieną dieną nuklydau į kalną toli už tilto, lipau tol, kol pratryniau kojas, ir išgirdau kažką, bėgantį už manęs. tai buvo žmogus ryškiai oranžiniu apdaru mane vijęsis tam, kad ant kaktos uždėtų sandalmedžio bindi ir duotų palaiminimą gubojų alėjoj.
visur palmės, arkos, žvaigždės, naktinės švieselės ir kalnai. turkio vanduo ir beveik jokios civilizacijos. miegodama ten patyriau daugybę jausmų, kurie buvo senai užmiršti iš vaikystės, bei keletą naujų, dar nepatirtų niekad. tam tikras jausmas visada siejasi su konkrečiu prisiminimu ir keista, kaip visa tai galėjau užmiršti. kiek dar aš užmiršau?
vaikystėj klausiau kodėl žmonės lipa į kalnus. todėl, kad su kiekvienu laipteliu galima jausti gijimą. su kiekvienu įkvėpimu vis šaltesnio oro, perkošto smilkaluose, galima mokytis apskaičiuoti kiekvieną judesį - valdyti iliuzijas/fantazijas, susikaupti, nevalgyti to, kas nesveika, negalvoti apie kažką, kas skaudės.

naujas hobis sąmoninguose sapnuose: šokinėti nuo aukštų uolų/kalnų/krioklių

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą