2016 m. kovo 2 d., trečiadienis

'visi dalykai, kurie mus ramina, yra balti'

'there’s something comforting in the fact that nothing’s really permanent. that no matter what i’m going through, who i am, what i think, what’s happening around me, it can always change. maybe good times don’t last, but at least bad times don’t last either. maybe i’m unsatisfied with who i am, but i’m not stuck that way, you know.'


gal prireikė pasiklysti aldalūzijos soduose, gal prireikė žmonių, iš kurių niekaip negalėjau išsinerti ir vaistukų, kuriuos neįveikdama savęs turėjau išgerti vis sakydama 'kitą kartą mąstysiu, bet dabar tikrai reikia, nėra laiko galvoti', o gal pabūti vienai babelio žuvelei, nes niekas čia nekalba angliškai. aš dažnai sapnuoju savo ir kitų mirtis, bet pirmąsyk sapnavau tai lyg iš tikrųjų priėmiau -berods- skaudžiausią pasauly dalyką. priėmiau jį sapne ir jau pabudau kitokia. buvau, ir iki šiol esu, apkaustyta baimėmis, kurios mane čiuptuvais vejasi aplink savo menką kūnelį. man keista galvoti, jog visi turim skirtingus gyvenimus. niekas negyvena man ir aš negyvenu niekam. aš esu tik papildinys kažkam ir tas kažkas yra tik praeivis man. čia tinka tik viena taip senai beklausyto devendros daina. iki šiol nesuprantu, kodėl šiuo metu esam bendrija. gal išimtinai instinktyviai.

dabar yra kaip tik tos dienos, kai aš mokausi būti rami. niekas nesakė, kad bus taip sunku. (oda nudegė raudonai, pamečiau šukas, kaklas kvepia vyrišku odekolonu (??) haha ne, tiesiog sunku mokytis to, kas turėtų būti įgimta, sunku būti ten pat, kur mano kūnas yra. 


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą