2016 m. sausio 20 d., trečiadienis



niujorke tvyro stipraus spirito kvapas po penktadienio nakties, bent soho, jis skęsta kinetic grojamo ksilofono natose ir giliame balse juodaodžio, kuris po kiekvieno jazz solo savo draugui iš kampo sako 'beautiful, beautiful'. mano megztinį kažkas apipila mimoza ir visas tas menkai raudonai apšviestas kambarys man primena '61 coltrane, manau, kad tada viskas buvo būtent taip. ten nebuvo baimės, nemigos ir kiekvieną vakarą šokom ant scenos, skirtos vien mums. mr. cables buvo pats žaviausiai paprastas žmogus, kurį tik buvau sutikus, be jokio iškilmingo kalbėjimo apie sielą, vingius ir bandymų būti nebanaliu. nes muzika kalba už save, nes to, ką patyrėm ten, vis tiek niekad neišrašysim ir neiškalbėsim.

pastaruoju metu nemažai galvoju, kas literatūra yra man. fiksacija, kurios stiprumas priklauso nuo rankos? klijai tam, kas galbūt nebūtų suklijuojama? tik lašai to, kas kažkada buvo jausmas? supratau, kad geriausia literatūra yra ne minties gylyje, bet kažkur, kas man primena gatvės fotografiją. galim rašyti/fotografuoti tam, kad prisimintume, kaip jautėmės tame momente. bet ar rašymu galima tą momentą sukurti?

pamenu, j. buvo apie 50 metų vyras kailiniu ilgu paltu, sandalais (žiemą) ir juodu katiliuku. pirmąsyk jį pamačiau prie the hateful eight plakato metro ir jis stovėjo viduryje. buvau šiek tiek išgėrus, todėl jis man atrodė grėsmingai. mes kalbėjom taip ilgai, kad užstrigo laikas ir pavėlavau į spektaklį. jis nusivedė mane į nook of the north pas jo draugę eskimę (jos motina gyveno iglu). eidami į barą pro little italy mes praėjom 70-ųjų italus ilgais smėlio spalvos paltais, rėkiančius šalia taxi ant vienas kito. jis sakė, kad mes nesikeičiam. kad lieka kanonai ir transformacija yra tik apgaulė (aš taip nemanau).

bet aš žinau, kad jis tą momentą sukūrė man. sukūrė kalbėdamas, gestikuliuodamas rankomis, pasilenkdamas ir alsuodamas šalia. kiekvienas toks žmogus mane paliečia labiau, nei knyga, nes jame telpa daugiau, nei knyga. nes mūsų neiškalbėtose pauzėse telpa daugiau, nei puslapiai surežisuoto teksto. geras tekstas atrodo tada, kai iš jo akivaizdžiai matosi, jog autorius buvo vien su apatiniais ir laisva ranka laikė ginklą sau prie galvos.
kažkaip vis dar galvoju, kad 'savęs' nėra. mes kuriamės kol būnam naikinami ir naikinamės kol būnam kuriami. aš nesu vienas žmogus, esu keletas filosofijos bangų, santykių, patirčių, jausmų ir tie kartotiniai kasdien tampa vis kažkuo kitu.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą