2016 m. sausio 6 d., trečiadienis


mano mintys juda kilpomis ir susisluoksniuoja ant kitų minčių, aš nespėju jų pagauti, galiu tik stebėti veidrodyje savo rožėmis virstančias akis ir kaip jos susipainioja į kilometrų ilgio gebenės sienas. ar policijos malūnsparnius, 24/7 ratais skraidančius virš galvos. ar didelius aštuonkojus. man šiurpu klausyti, kai jie bėgioja per nugarą nemaloniai dilgčiodami, apvydami galvą stipriais čiuptuvėliais ir aš nesugebu pabėgti 2.5mg nuo savęs. esu pilna meilės ir visa ji klaidingai adresuota. noriu pasiduoti, bet negaliu pasiduoti, nes lagaminas jau sukrautas ir viskas bus verta, kai permiegosiu su kokiu nors berniuku, kuris galvos, kad esu paslaptinga. ši mintis liūdina, bet ar gali būti kitaip, kai moku tik inkšti? ką aš dar moku? nežinau, bet galiu garantuoti, kad nemoku miegoti.

jaučiuosi taip, lyg vidury savo kambario tarp keturių sienų titnagu bandyčiau susikurti ugnį.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą