2015 m. rugsėjo 8 d., antradienis

the gestalt quantum-meaning - english dictionary


norėčiau tokio žodyno, kuris būtų pritaikytas kiekvienam atskirai, ir, matyt, perrašomas kiekvieną naują jo gyvenimo dieną. aš stengiuosi blankiai tylėti ir šypsotis, nes man sunku suprasti, ką nori pasakyti kiti--nesuprantu užuominų ir , atrodo, visi klykia žodžius man į ausis svetima kalba. vis tiek išliksiu tas vaikas, xl dydžio per klaidą nulipdytos lėlės šablonas, šlykštus, šokantis iš ketvirto aukšto vien tam, kad kas nors sugautų, tylintis tam, kad vėliau galėtų pykti už tylą kitų. dar labai irracionalus. tik ten, ant laiptų tiksint senoviniam mimo laikrodžiui geriant vyną iš kaklelio ir belaukiant bendros vakarienės aš supratau, kad gaudesio manyje neužkimš nei papjė mašė, nei žmonės. 

como pakrantėje buvo ilgi vakarai, dar ilgesnės naktys ir drėgni bei tvankūs rytai, kurių metu su Zak išeidavom į jo terasėlę mirkyti nuogų pėdų rasoje ir stebėti vaiduoklių nuo cigarečių dūmų.
Zak yra varno juodumo garbanotų plaukų ir nedrąsaus žvilgsnio gatvės mimas. man labai patiko jo negrabūs judesiai ir nuoširdus nežinojimas, ką atsakyti, kai kas nors jo paklausdavo net apie bet ką buitiško. kartais spėdavau pasidaryti kavos ir pamiršti, o jis atsakydavo man ilgu, taikliu sakiniu. dabar irgi dažnai galvoju apie jo baltas pirštines, liečiančias tamsius plaukus kai saulė tarp 5-7, ir mes ruošdavomės kur išeiti. paprastai tas laikas man atrodo slegiantis, bet ten toks nebuvo. rūkiau, ir niekas ten manęs nelaikė.
mes kalbėjom mažai, beveik visai nekalbėjom, nebent per ne į vietą padėtus daiktus ar kavos puodelius, kuriuos kam nors reikės išplauti. kažkurį vakarą prausiausi jo studijoje, ir veidrodyje pagavau jį stebint mane iš virtuvės. jis atrodė liūdnas. tada pastebėjo, kad į jį žiūriu, ir pridėjo pirštą prie lūpų.
kaip aš dievinau tą kasdienę tylą - dėkojau jam tylomis už ją, dėkojau kai gerdavom ir maudydavomės tylomis su jo draugais, kol kalbėjo visi kiti. nuo nemigos mano išvirtusios akys virsta į dvi dideles medūzas, ir visi balsai susilieja į paukščių klegesį. girdėdavau kaip Zak ilgai vartosi lovoje, ir kartais prasilenkdavom virtuvėj vandens. džiaugiuosi, jog nepaisant to sugebėjom išlaikyti kažkokį tyrą(?) brolišką ryšį. jaučiausi jam artima, nes jį vis lyginau su h.k. veikėju, o tas veikėjas juk buvau pati.

vieną paskutinių vakarų, kai aplink mus tvyrojo saldus vyno ir garų rūkas, visi sušoko nuo tilto į ežerą, o vėliau treniravosi su penkiasdešimtųjų saldainių lankais tolėliau. kažkur toli buvo daug vaikų, krykštavo ir mėtė kepures vienas į kitą. Zak tada atsisuko į mane ir sukuždėjo į ausį, kad laikas eiti, (savo laužyta italų kalba klausiau, ar miegoti.), bet jis tik paėmė mano ranką, nusivedę į valtelę, ir pradėjo pasakoti apie tai, kaip jis nenori čia likti vienas ir prašė pasilikti, bet ar kas nors nori? dažnai randu žmones, kurių liūdesys yra dėmesio troškimas, bet yra ir kiti, tie, kuriems neberūpi tai, kas vyksta aplink ir jų liūdesys yra daug gilesnis, įsisenėjęs lyg rūdys. jų akys jau nebūna vandeningos, jos būna atbukusios ir sustingusios. manau, Zak buvo pastarasis. bet nesu tas žmogus, kuris turėtų likti.

norėčiau visus burtažodžius priimti kaip tony wilson, rafinuotai ir lengvai. kad ir kokie jie būtų.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą