2015 m. birželio 7 d., sekmadienis

apie 3 paras


Tik užvakar rytą prabudus kai saulė spigino tiesiai į veidą supratau, kad jau vasara. supratau, kad vasara, kai ta saulė labai nudegino odą. supratau, nes vasarą visų gimtadieniai (išskyrus mano). kai nuėjom alaus su mano mieliausiu trumpetistu, o po alaus gavosi kalvelė ir palapinė, į kurią gėda įeiti bei džinas aka witch piss. daug paklydimų, ir gaivus gaivus jūros dvelksmas ir su juo užsimanom gyventi prieplaukoj, dirbti kokį low-wage darbą ir laisvalaikiu piešti/groti. romantizuojam, bet ką daugiau mes galėtume daryti?

bet vasara turi vieną esminį trūkumą - tai vasaros vienišumas - daug aštresnis ir tikresnis nei bet kuris kitas. jis būna tada, kai alkoholio poveikis eina į pabaigą, pradeda šalti ir pūsti vėjas, rytas artėja ir supranti, kur ir su kuo esi. ir kad tie žmonės liks visi kartu, o tu turėsi važiuoti, neužmigti ir kitą rytą nerasti sau vietos. ir kad jie šimtąkart tikresni ir nuoširdesni už tave. ir kad tai nori pasakyt, bet tai nuskambės ne taip, todėl pasirenki tylą ir visi mano, kad esi tiesiog durnas, koks, žinoma, ir esi, todėl viskas gerai. ir važiuoji taxu namo, vienas, ir prieš tave nuogos merginos nuotrauka, numeris, groja klaiki muzika ir žliumbi, todėl negali taxistui sumokėti ir jis laukia, kol tu nustosi žliumbti.

vasaros vienišumas - labai ypatingas atskirties jausmas, kai pirmą kartą nudegi kojas ir girdi klegėjimą ir karštį, bet neturi kur eiti ir tau nieko nereikia. m. ir jo blondinas draugas sakė, kad mes niekad nepasveiksim - mums tereikia susitaikyti, susigyventi, padaryti taip, kad viskas atrodytų buitinė nuolatinė būsena. ir tai šiek tiek ironiška, nes tai tėra mažas vaikas manyje su daug kaprizų, niekaip neišaugantis, drovus ir nerimastingas.

norėčiau išmokti kalbėti ir norėčiau išmokt gyventi su savim ir nebijoti. rečiau žliumbti, dažniau krautis daiktus arba tiesiog važiuoti - be daiktų. bet su kuo nors, su kuo nors.

2 komentarai:

  1. Kaip svarbu ir kartu kaip sunku, bet būtina išmokt gyventi su savim ir nebijoti. Iš esmės viso kito gyvenimo, aplinkos kūrimas ir prasideda nuo savęs. Nes kiekvieno "aš" ir yra tas išeities taškas. O turėtų būti ir ramybės uostas, į kurį saugu grįžti. Bet kad būtų saugu, reikia su savim susitaikyti, pripažinti, suprasti ir mokėti sau atleisti. Ilgas, bet įdomus kelias veda į TAI.

    AtsakytiPanaikinti