2014 m. lapkričio 11 d., antradienis

tokyo story

buvo vėli naktis, kai aš iš onseno šlapiais plaukais ir įtemptu, greitu žingsniu grįžinėjau po industrinių dūmų pilnu viaduku, žmonių beveik nebuvo, tik staiga pro mane pravažiavo išblyškęs vaikinas su dviračiu ir išgąsdindamas mane šūktelėjo savo samurajišku gerkliniu balsu. aš tuo metu vos negavau širdies smūgio(jį gavau vėliau, kai iš automato išgėriau kažkokio pigaus gėrimo, kuriame, pasirodo, dar buvo ir alkoholio), ir pasukus visai kita kryptimi atsidūriau tange stoty. traukiniai jau senai nebevažiavo, o ir žmonių nelabai buvo, tad užlipau ir žiūrėjau į saldžias kičines mergaites besijuokiančias iš kažko apačioj rūkydama vanilla ice. devil's blazing black devils, - kaip vėliau sakė jis.

kokia tikimybė, kad milijoniniam metropoly mes susitiksim vėl? ar jei susitiktume, tai vis tiek būtų tiesiog atsitiktinumas? gal.
po poros dienų aš Gione ieškojau geishų, tačiau ten jų jau senai nebėra. užtat yra brand new amerikietė sophie, kurią galima nusipirkti už 300 tūkstančių yenų. nusivylus atsidūriau pirmam pasitaikiusiam bare tamsiam skersgatvy, kur viduj rūkė ir valgė fugu seni vyrai.
Užsisakiau alaus, pakėliau akis - tai buvo tas pats vaikinas, taip stipriai mėginęs mane išgąsdinti tąvakar! kai baigė darbą, nuėjom į karaoke paklausyti, kaip girti japonai puikiai muša būgnais vilkėdami ofiso kostiumus ir dainuoja abba dainas. kiek vėliau prasidėjo kelionė - tuščių sakės butelių vis daugėjo ir daugėjo, mano kojinė kažkur dingo, turėjau rožinį peruką ir tikrai prastai ekstatiškai išklykiau visą don't know why. smagu, kad ne įrašas, o gyva grupė. galima prieiti prie pianisto ir šiek tiek pagroti su juo, šokti aplink gitaristą ir mirktelėti girtam būgnininkui. shibuya galima rasti visko, o mes norėjom rasti naktinį teatrą. butoh, vietoj geiko. ir radom, įspraustą tarp 2 senų namų. kai sėdėjom man pasirodė, kad šis vaikinas yra mano kaonashi, spirited away beveidis. ir buvo. buvo?

aš japonijoj ir vėl esu tas vaikas, prisirijęs dulkių, kuriam nereikia nieko. galiu išgyti williamo gibsono rojuje ir metro važiuoti į chibą gerti arbatos, pagyventi pattern recognition viduje ir nepažįstamiems žmonėms prirūkytam bare per dūmus priskirti veikėjus. man čia neskauda. tokyas moko tonizuotos ramybės, jis labai vienišas ir net žmonės penktadienio vakarais čia shōchū geria vieni. ir gerai, ir puiku, kad jie vieni - tada įsikuria nieko bendra neturinčiųjų bendrija ir mes visi tylim toliau. tik jau kitaip.
and now, taking the last shinkansen back home, home, home. nes niekur kitur nei čia labiau namuose nesijaučiau.

3 komentarai:

  1. Tai aišku, kad per gerai. gavau atpildą grįžus :D

    AtsakytiPanaikinti
  2. moki pasakoti, kažkaip viskas labai artima pasirodė ir užplūdo toji entuziazmo banga, kai kažką norisi daryti, chi

    AtsakytiPanaikinti