2014 m. liepos 10 d., ketvirtadienis

venezia iš po apsemto asfalto

(san marco aqua alta)




 trip'as į veneciją turėjo būti labai rimtas convoxas, bet gavosi taip, kad tiesiog pasimečiau limoncello sandėly ir braidžiau su botais po apsemtą veneciją su karnavalo kauke, apsimesdama vietine. l. jau minėjo, kad turistai ir venecijiečiai gali būti atskiriami taip - per aqua alta turistai niekada nebūna su botais, nes vežtis juos dėl gan reto atsitiktinumo nepatogu.
Miestas - gyvas muziejus. su gyvais žmonėmis-eksponatais, kurių veiduose inkrustuotas tobulo gyvenimo receptas. ne teisingo- tobulo.
Per vieną juokingą momentą, kai buvau per smarkų lietų užrakinta restorane, parašiau girtokus laiškus galliano ir von trierui, kurie tikriausiai niekada jų nepasieks. abiems apie hitlerį ir žydus. von trierui-apie maikę, gallianui-paryžių. obettačiau kaip būtų juokinga, jei visgi pasiektų!

dienos prasideda su antra porcija ledų, šilkais ir skambučiu iš bienalės. po to vaistai-galima susimokėt už bilietą ir plaukti viešuoju transportu pirmyn-atgal, iki dienos pabaigos. arba į lido, su kitais liūdnais turistais, akimis ieškančiais kaip greičiau pragerti buvusius ir kaip greičiau išsiburti esamus.

highlightinu dviračių instaliaciją, architektūros parodą ir fidel castros nuotrauką. Dar buvo smagu su vietiniais ieškoti jazzo klubo kitame miesto gale, o radus nenueiti, tačiau vietoje to nuspręsti nusipirkti pigiausio vyno iš gatvės ledų pardavėjo ir ant akademijos tilto svaigti apie monstrus.
lido prasidėjo įsiliejimu į prabangių viešbučių interjerą ir baigėsi įsilaužimu į venecijos kino festivalio didžiąją kino salę sakant kalbą už įsivaizduojamą auksinio liūto statulėlę įsivaizduojamai publikai. buvo tuščia ir viskas aidėjo, išties didinga kalba:D prižadėjau sau kada nors būti ten kai nebebus tuščia.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą