2013 m. gruodžio 18 d., trečiadienis

la más darks


Italijoj daug odos, gatvės kvepia tepalais, būsimoj darbovietėj mėtosi the kills kasetės ir kolekcionuojami rankinukai, siuvinėti kryželiu. šalia jų vynelis ir kvepalai iš sudžiūvusių rožių. jei reiktų padaryti italijos kvapų žemėlapį - nebūtų sunku. senų komodų kvapas pas martiną, daug alko, prasigėrusių muzikantų odinės striukės star pub'e trasteverės gale.
Jos pakraštyje čiulba žmonės, o ne paukščiai, o jie Kubricko juostos apšviesti tampa neonu. čia galima nusipirkti tabako iš automatų, nes jei visi pirktų parduotuvėse, susidarytų pernelyg didelės eilės (smagiau galvoti, kad priežastis tokia).

Malonus intarpas buvo tada, kai pasiklydom prie dvaro Toscanoj ir vynuogyne, už kelių kilometrų kaimely nebuvo žmonių -tik vienas šeimos restoranas- ir klaikiu greičiu temo. Nusprendėm, kad saulė palauks, kol pavalgysim, o ji nepalaukė. 5 ryto buvom paimti rumuno iš bažnyčios, kuris lėkė šviesos greičiu ir aš pirmąkart tranzuodama užsisegiau diržą. 
Jis atvežė mus į apleistą fabrikų miestą - šviesos, konstrukcijos, laidai, kranai, pradedančių pūti vaisių keistas kvapas. visiška nakties idilė pramonės prospekte: tamsybės, dangus ir dūmai. Mačiau siurrealistinę šeimą bei 84 naktinę blyksinčią telefono budelę. percepcijos fokusai, galima lengvai apgauti save laike tokioj lokacijoj.
Laukti traukinio, aišku, susigalvojom vienintelėj ten dirbančioj stoties knaipėj geriant kavą ir salotinės spalvos alkoholinį langų valiklį. Aš girta nuo (langų valiklio?) užsidariau knaipės tualete ir lygiai keturias valandas skambinėjau įvairiems žmonėms į lietuvą. 

Vėliau rytinis šaltas važiavimas metro - nežinau, kodėl penktą ryto prie 18 jie vis tiek kondicionuoja orą bet visi atrodė šviesūs, su daug ryšulių, maišų ir krepšių, spalvotom kelnėm ir senovinėm pilkom kuprinėm, žydrais šiukšlių maišais ir mažutyčiais ryšulėliais. kvepėjo senelio dulkėta palėpe ir šviesiais ankstyvais rytais. Dar italija yra tokia šalis, kur moterys įpratusios nešiotis blizgančias vėduokles spalva, derančia prie rūbų. žalia suknelė-žalia vėduoklė. senos moterys su vėduoklėms ateina į pavargusios italijos skyles kavos pietums. senos moterys su vėduoklėmis sėdi metro. kažkas metro iš jų važiuoja dirbti, kažkas iškylauti - melancholiški sekmadieniai.

jos kvepia skalbimo milteliais ir cigaretėm, kol giuseppe mane vėl pakviečia vidun - jis gestikuliuoja rankom rūkydamas, daug linksi, kalba ir juokiasi. dar yra išsiskyręs, turi vaiką ir šiandien gavo su juo pabūti savaitę, todėl mes visi žaidėm kartu futbolą ir gėrėm arbatą. anyžinę.
O naktim išeidavom į trasteverės knygų turgų, ieškodami senai prarasto baro - neradom, bet vietoj to iki ilgesnių ir ilgesnių šešėlių pravaikščiodavom citrinmedžių gatvėmis - jos dar kvepėjo žvakėm ir vonios putom. aš nieko neišsigalvoju - viskas turi beprotiškai ryškius kvapus. šalia tos gatvės visada sėdi vynuogių senelis, kuris prie visko parduotuvės dalina nemokamai vynuogių kekes iš kepurės moterims, vyrams - 2 eurai.

Niekas nenorėjo grįžti namo, nes paskutinis autobusas išvažiavęs senai, o iki namų eiti daug daug kilometrų bei pasisveikinimų su prisegamų kojinių naktinėm plaštakėm, kurių jokios mašinos neima.
Pirmasis autobusas - 7 ryto, supermarketas 24/7, 3 ledai, kava ir fontanas - pasaulio pabaiga gali ištikti nors ir dabar. bet pasaulis nesibaigė, baigėsi tik vasara.







Komentarų nėra:

Rašyti komentarą