2017 m. gegužės 1 d., pirmadienis

deep dream

dabar gyvenu nuo migdomųjų iki kavos iki kol nebeužmiegu nuo migdomųjų ir nebepabundu nuo kavos.

Sapnavau, kad (pagaliau) buvau įtikinta nueiti į kliniką dėl miego sutrikimų (į kurią dieną po sapno iš tikrųjų turėjau eiti) , kurioje man paskyrė vaistų ir prižiūrinčią gydytoją. po savaitės praleistos ten valytojai buitiniame pokalbyje išsprūdo, kad mane gydančios daktarės vardas yra Teodoras. tada ilgai ją kamantinėjau, kol ji prisipažino, kad mano daktarė iš tikrųjų yra vyras. visos ankščiau pasirodžiusios keistos detalės susidėjo į vietas ir supratau, kad esu kažkokiam kaleidoskopo teatre, kurį diktuoja Teodoras su savo meistriška kauke, hipnotizuodamas mane vaistais. viskas yra suvaidinta man ir kiekvienas žmogus neateina vėliau, nei jam skirta, kad kitas galėtų pasirodyti laiku.
Kitą dieną nusprendžiau nebegerti vaistų ir juos pašnipinėti - mašinų stovėjimo aikštelėj mačiau Teodorą besijuokiantį su kitais ir lupantį moters kaukę sau nuo veido. jo asistentas tuo metu lupo ūsus su oda ir vežė įrankius vežimėlyje. jie visi tada atrodė kaip aktoriai atrodo užkulisiuose, skubantys ir nuolat vėluojantys ant scenos/į aikštelę, tik man beprotiškai norėjosi žinoti apie ką jie kalba, kai nevaidina. ar bent vienas iš jų iš tikrųjų yra daktaras, ar tie kostiumai buvo pasiūti šiam vaidmeniui, bei ko man paklausti, kas sukirstų scenarijų, į ką atsakyti nebūtų galima.

juokinga, kaip per sekundę nuo žmonių, saugančių mano sveiką protą jie tapo visiškai nepatikimais. norėjau labai greitai pabėgti, bet nebuvo kur - aplink buvo daug upių ir kaimai. Kuriam laikui prisijungiau prie poros, gyvenančios palapinėje - gyvenau šalia palapinės, ant manęs lijo naktimis, ir nebuvo nieko, išskyrus vieno laužo ir upės šalia, bet tais nemigos paryčiais jie man padėjo sugalvoti, ką turėčiau daryti toliau.

daug nepamenu -- tik tiek, jog po visko buvau perbalus ir drebanti. tada buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas - ant kilimo mane kamantinėja policija dėl visos įvykių eigos. bandau rišliai pasakoti istoriją, bet kiekevienąsyk išeina vis kitaip, prisideda vis naujų detalių, o jei paminiu naują žmogų, teka išmesti kitą ir niekas nesusieina logiškai, bandant įstumti vieną elementą, iškrenta kitas. tuo metu, kai būnu klausiama, smarkiai suabejoju, ar visko tiesiog neišsigalvojau, gal Teodoro-moters nebuvo, o jie nuoširdžiai norėjo man padėti, gal nebuvo nieko. viso sapno metu bijojau kitų, tačiau pabaigoje - tik savęs. galvojau, kad yra bent vienas žmogus, kuriuo galiu pasitikėti, bet jis taip pat dingo.

aišku, kad į tą kliniką ryte jau nebenuėjau.

2017 m. balandžio 19 d., trečiadienis

thank you for your consideration

Kartą išmokau sustabdyti laiką. kiti žmonės gali stabdyti laiką tik cigaretėmis, bet mano metodas amžinas, ar bent jau tikiuosi, kad toks liks. atrodo, kad jie time-lapsu tuokiasi, skiriasi, daužo indus, kraustosi, verkia, o aš tiesiog stebiu ir negaliu užfiksuoti greičio, pametu skaičių fps.
infiltruota gatvė primena tik kokia šiandien diena ir kiek laiko nebuvau išėjus iš namų. žinau, kad vietoj šito dabar turėčiau išsideginti sau smilkinius kodais, bet kas gi atsisakytų šūdinai introspektyvaus vakaro su alum ir išjungtu telefono garsu? tikrai ne aš.

gal todėl, kad įveikiau senai kamavusį glitch'ą, gal todėl, kad pakeičiau vaistus (haha), jaučiuosi keistai laiminga net su tragiška nemiga ir/arba pasąmonės siaubo filmais, kurių premjeros vykta kiekvieną naktį mano miegamajame.
sapnavau, kad mano daktaras nusprendė tapti tuo, ką moka geriausiai -- būrėju iš kortų. tam, kad pas jį patekčiau su m. turėjom atidaryti duris iš miesto, ir pereiti milžinišką lauką, kurio gale matėsi kitos durys į namą. kadangi kaip būrejas jis buvo pernelyg nuobodus, nusprendžiau palikti jį su m. ir eiti fotografuoti telefonu, kurį netyčia radau kišenėje (:D). kol bandžiau rasti reikiamus mygtukus, nes tai sapne sunkiau, nei galima pagalvoti, pastebėjau, kad kitame lauko gale, šalia miesto durų, telefonas sutrackino porą veidų-siluetų ir vienas jų buvo iš praėjusio sapno.
naktį prieš tai, jis svaidėsi su kūju ir prožektorium mano namo balkone, daužydamas langų stiklą, gėles ir daiktus. bandžiau slėptis netoliese, bet privažiavęs vyras paklausė, ar nenorėčiau įeiti į savo namą. rakindama duris jau žinojau, kad abu jie buvo susitarę ir aš nelabai turiu kur trauktis, nors tikrai nenorėjau eiti į savo namą.

realybėje jau yra pakankamai žmonių, kurių vengiu, bet dabar tokių atsirado ir sapnuose. kažkada tam, kad nereiktų sutikti vieno specifinio žmogaus išmokau naują kalbą ir einu vis tolesnį atstumą rytais kavos. šiandien nuėjau į visiškai kitą pusę nei man reikėjo vien tam, kad nereiktų sveikintis. nemanau, kad tai sociofobija. negaliu nieko padaryti dėl to, kad man įdomūs algoritmai įdomiau, nei nuobodūs žmonės lauke. ir nebepykstu ant savęs, kad taip manau - man nebereikia savęs blokuoti, bėgti ar apsivilkus nematomą kostiumą pritarti viskam iš eilės. dabar kaip niekad gerai jaučiuosi tiesiog po savo oda.

2017 m. kovo 19 d., sekmadienis

my so-called life

don’t know, at times,
if you are really people, I
know you are people, I mean,
you aren’t walking on fours, and you
wear clothes. (But sometimes, when
you’re naked, I don’t know if you are human,
and get confused, that’s why I don’t
go to strip joints anymore, or have sex) - n.c.

mano infantilus noras ne diskutuoti, bet laimėti diskusiją mane pastato į absurdiškas, o kartais ir kiek tragiškas situacijas. todėl, vietoj visų galimų pabėgimų aš rūkau balkone į negyvenamą kraštą išsitrėmus savo noru. net tie one-way bilietai pirkti manęs, bet kitaip ir negalėtų būti, nes žmonės, ankščiau juos pirkę, nekalba su manim. aš tikrai noriu vaidinti šiame monospektaklyje, tik pirma turiu užsitraukti uždangą. bet ar aš kada nors pasimokiau iš bent vienos savo klaidos? jei negaliu savęs izuoliuoti nuo kitų, norėčiau izoliuoti bent nuo savęs. svarbiausia išmokti marinti save bet kuo, ką gali matyti ar girdėti. pamiršti, kad tikroji ištvermė yra likti tada, kai labiausiai nuobodu, neginti savo ego, kai be galo norisi.
maniau, kad tai tik fazė, bet jei atvirai, man net nebeįdomu ką jie kalba atėję. kaukės taip suaugo su veidais, kad ir jiems jau sunku atskirti. kai mylėdavomės, l. galvojo apie tai, kad šie santykiai greitai baigsis - ankščiau, vėliau, bet baigsis, turėdavo tai omeny virdamas rytais kavą ir kai maudydavomės kartu. kaskart kai apie tai pagalvoju, mane ši mintis prajuokina.

obsesyvi vaikystė pati mane susirado per sapnus: sapnavau (prieš keletą savaičių), kaip autobusu važiuoju į ekskursiją po apleistą miestą. šalia manęs atsisėdo nedidelė, gal 10 metų mergaitė su lolitos skėčiu ir pūstu sijonu. ji nerūpestingai gėrė vynuogių sultis, kai aš vos sugebėjau prisiminti, kaip tariasi tam tikri žodžiai. su didžiu vaikišku pasipūtimu ji pirma pradėjo pasakoti apie tai, kaip ją dėl neeilinių gabumų perkėlė keliomis klasėmis į priekį. klausiau, ką ji mėgsta veikti ir ji atsakė, kad ją domina skaičiai. klausiau, kuo būtent ją domina skaičiai, bet ji nusisuko į langą. lipant iš autobuso pastebėjau, kad ji turi labai panašią knygutę į tą, kurią vaikystėj naudojau šviesų spalvoms-skaičiams žymėti, nes šviesos turėjo skaičių atitikmenis.
Savo pačios sapnuose dažnai jaučiuosi taip, lyg veikėjai būtų priversti kalbėti. aš priversta kalbėti, ir visi kiti turi kažką pasakyti, bet niekas nenori. nei vienas žmogus mano sapnuose iš tikrųjų nenori kalbėti, o tie, kurie nuoširdžiai nori, dažniausiai turi vaidmenį tik košmaruose. žmonės, gerai mane pažįstantys, žino mano alergiją akademiniam žargonui (nes tikiu, kad itin sudėtingą konceptą užčiuopti gali ir kelerių metų vaikas, tinkamai paaiškinus). kadangi tai nebus tikslu, nerašau suvokti, bet užčiuopti, o tai jau daug. per savo trumpų momentų apibūdinimus, palikus patosą ir terminus (kurių turbūt pati nežinojo) kitur, ji bandė užfiksuoti ir perteikti man, kaip jai pavyksta būti žmogumi-gyvuliu taip ramiai ir be skausmo. po to sapno ir vėl kavinėse matau meniu kaip skaičius, kuriuos reikia sudėti, dauginti ir dėlioti. net pasidarė įdomu, ar derealizacija turėjo sąryšį su mano nauju hobiu. ta skaičiukų seka yra tikresnė, ar bent panašiai tikra, kaip ir viskas aplink.

šiandien mirusi diena, nes ir vėl reikia save gaivinti po šlykštaus sapno. turėjau rinkti kelis numerius ir įsitikinti, ar jis iš tikrųjų neįvyko, nes pabudau mirtinai persigandus, o valant dantis nebuvo aišku, ar išvis miegojau. 

2017 m. sausio 31 d., antradienis

off-on


naktį prieš sapnavau, kaip įsimyliu mažą, gal trylikos sr dvylikos metų, berniuką. mes kartu labai užsinorim keliauti autobusu į pajūrį. jo mama bijo, kad jam ko nenutiktų ir manim nepasitiki, todėl važiuojam tryse. neprieštarauju, nes man jo mama patinka, gal net panašiai kaip ir jis. jis jaučiasi nedrąsiai, nes amžiaus skirtumo nepaisyti kažkaip sunku, esu tikra, kad jis mato manyje pavyzdį ir net nebando apsimesti brandesniu/maskuoti savo vaikiškumo. pajūryje jis laksto, slepiasi už bunkerio, bėgioja, jo mama kartu su juo ir yra neįtikėtinai gyvybinga. ji, nors raukšlėta, apsirengus gerokai ne pagal savo amžių - ilgas sijonas, daug margų skarų, žalias paltas. galiausiai, nors ir kamuojama obsesyvios meilės berniukui, palaipsniui pradedu jaustis kaip jo senelė, vyresnė už pačią motiną.
sapno pabaigoje viskas tampa pernelyg idiosinkratiška man atlaikyti, nes namuose vyksta krata ir man per šalta eiti į lauką, kad kažkur paslėpčiau tą berniuką, tiesiog nebeturiu jėgų ir išeinu be batų, tada prie katedros suprantu, kad bus per šalta kažkur toli nueiti per sniegą su kojinėmis ir lieku stovėti vidury gatvės.

sapnuoju tiek daug pastarąjį mėnesį. beveik kasnakt, prisimenu viską, nuo pradžios iki galo. bet sugrįžus suprantu, kad vienintelis ir ilgiausias sapnas, kurį turėjau buvo ten, o aš pabudau tik kylant lėktuvui, nuo košmaro apie tai, kaip žmogus kurį vos pažįstu iš pykčio mane purto stipriai paėmęs už pečių ir nuo jo purtymo pabundu lėktuvui jau nusileidus, kai beveik nieko nebėra aplink.

po Ispaniško vietinio kelių taurių vynų atrodo, kad nuobodaus nieko nebegali būti. taip atrodo ir vėliau vairuotojui, kuris važiuodamas per serpentius nežiūri į kelią, nes kalba su manim, sėdinčia ant galinės sėdynės, o vėliau visi dainuojam greenhornes priedainį. po to, kai l. man parodė programavimą, atrodo, kad įmanoma yra viskas. ypač, jei tiki magija.
iškeitus viešų kanibalų vakarienę dvyliktą vakaro į kalnus su prožektoriumi, viršūnėje radau fontaną, supintą iš augalo. nuo jo lašėjo vanduo ir aplink buvo daug akmenų. prisiminiau m. ir mūsų jonines, kaip buvo linksma, nuoširdžiai. l. sako, kad suaugom ir tai natūralu, bet aš negaliu patikėti, kad egzistuoja kažkokia sąsaja. nebegaliu objektyviai suvokti, ar taip jaučiasi visi, ar tai normalus jausmas - nežinoti, kurioj vietoj padėti tašką, ar prirašius dar vieną natą kurinys netaps geresnis, ar dar keli žodžiai, pasakyti ne taip, nesupykdys sėdinčio prieš mane. plakiau save tol, kol botagas mano pačios rankoje užsikabino už kaklo ir prismaugė. įdomu, ar įmanoma visiškai prarasti intuiciją šitokiu būdu.

kitą rytą senoviniam cadizo viešbuty visi pabudom norėdami papasakoti vieni kitiems savo futuristinius sapnus. aš sapnavau japonų kilmės glitų embrioną, iš kurio per kelias sekundes užaugo dvi neapibūdinamos formos šokėjos. aš taip mėgavausi jų pasirodymu ant mano stalo, kad nepastebėjau, kaip jos apvogė mano kamabrį, buvau užhipnotizuota jų šokiu ir jaučiau joms begalinį prieraišumą. atsipeikėjusi supratau, kad kaip mano kambaryje beveik nieko nebėra ir kad jos sugebėjo įsibrauti į mano pasąmonę. sapno metu nusprendžiau paklausti r., kas man kątik įvyko, ir jis paaiškino, jog tai buvo pirmoji telepatinė komunikacija ir kompiuteriai - jau praeitis.

Alcazare pagaliau pasiklydau ir tankiam apelsinų sode ir nusprendžiau pirmąsyk paskaityti T. Mckenna. visur pilna nukritusių citrinų, apelsinų ir povų. kvapas ten buvo kaip per vieną mano sapną vaikystėj - atsiminiau, kaip nuoširdžiai tikėjau vaiduokliais, nuoširdžią baimę ir susitaikymą, kad vienas tikrai pasirodys pro langą. supuvusių obuolių kvapą, kuris priminė italijos tranzą ir naktinį paklydimą pramoniniam rajone.
verčiu save mokytis išjungti autopilotą ir labai retais momentais, sekundėmis ar minutėmis, atrodo, pavyksta.




2016 m. gruodžio 20 d., antradienis

santa sangre


visada tikėjau, kad miestai kuria žmones, o ne atvirščiai, ir kad tik tada, kai pamatysiu seulo koloritą ar keralos laivelių namus, būsiu kitokia, nes miestas parodys man naujų vietų, atves pas reikiamus žmones, ir kai pradėdavau sirgti, kai prireikdavo veistų, kai nei vienas, esantis šalia negalėjo padėti, aš galvojau, kad jau laikas būti kitur. bet tik dabar, neplanuotai dviem metams ilgiau prabuvus šitam vaikystės forte paaiškėjo, kad pasiilgsiu šios vietos labiau, nei galėjau suvokti. ir kad buvau teisi - ši vieta man skiepijo baimę - miego baimę, baimę žmonių, tačiau kartu savęs ji atnešė ir norą ar impulsą - kai negali gulėti, nes krenti, kai miego metu bandai praplėšti akis sapne, ar kai žmogus tvinksi vietoj kraujo ir esi bejėgis net apsimesti.

šio miesto dėka supratau, kad bijau savo pačios šešėlio - bijau pajudėti iš vietos, ir ne per tai, jog pati susivokiau, o tiesiog pasižiūrėjau į savo darbą. tai, ką matau rezultate nepriklauso nuo to, ką noriu matyti, bet nuo to, kokia esu. ir žinau, kad negalėjau padaryti nieko geriau, nes tiesiog tuo metu jaučiuosi surakinta. esu silpnesnė, nei maniau, nes buvau įsitikinus, kad pasipriešinsiu. kiekvienas kadras talpino tiek mažai judesio ir tiek pat laisvės, kiek pro kamerą buvo įleista šviesos. galvojau, kad būtent tai ir padės įveikti mano baimę, bet aš sugebėjau ją apeiti neprisilietus, o ne perbristi iki kaklo. aš bijau daugybės dalykų.
sapnavau, kad jau po visko gėrėm su k. ir jo žmona vyną, neįsivaizdavau, bet nuolat galvojau apie tai, kodėl mes čia ir kodėl viskas taip tuščia, neturėjau kur dėti savo kūno. prie jūros buvo audra, bet vis tiek labai šilta ir man buvo šiek tiek gaila k., nes jo žmona griežta kaip motina, o jis visada atrodo kaip vaikas (ypač, kai išgeria), ir vaikai man patinka labiau, nei suaugusieji. mes gėrėm vyną, vaikščiojom, bandėm būti mandagūs. ir tada mane staiga surakino nenupasakojamas baimės pojūtis, be galo juodas, čiuptuvais apglebiantis visą galvą. sapne staiga supratau, kad tas žemės lopinėlis, ant kurio gyvenam, yra viskas, kas liko. daugiau žemės nebėra. tik dalelė jūros ir nedidelis krantas, ant kurio aš įstrigus.

be sulūžusios pėdos, dingusio žmogaus, įlūžusios aikštelės ir bandymo susitarti su psichiškai sutrikusiu buto savininku, viskas kaip ir ok. dabar daug kas atrodo nebebaisu/ne tiek svarbu/toleruotina.


2016 m. spalio 28 d., penktadienis

sumokėjau nuomą, nors namuose šį mėnesį dar nebuvau. labai bijau grįžti pas self-indulgent psichoterapeutą ir vėl sapnuoti košmarus. be to, kad psichoterapeutai visada turi kažką erzinančio savo elgsenoje, namuose turiu rengtis kaip maldininkė, nes kitaip per pusryčius turėsiu klausyti erotinių sapnų, kuriuose pati dalyvauju.
tiesa, kartais esu dėkinga savo kaimynams už tuos naktinius biliardo žaidimus, sąlygojančius negilų ir neurotišką miegą. sapnavau neįtikėtinai gražią vietovę - tokią gražią, kurią užmiršti būtų nuodėmė, bet žinau, kad kada nors mano atmintis suvalgys pati save, o ir sapną prisiminiau visai netyčia, kai pradėjau ieškoti savo senų juostų. labai gaila, jog neįmanoma nei užrašyti, nei nufilmuoti jausmo.

pamenu, su i. ir dar pora man ne visai pažįstamų vyrų lankėm salą ar apleistą senovinį miestą - ten vyko susitikimas, į kurį buvau pakviesta per klaidą ar šiaip sau - buvo akivaizdžiai per daug žmonių bet kokiai progai: daugybė žmonių, stalai iki horizonto, mums visiškai nesuprantami valgiai ir visi svečiai apgyvendinti skirtingose miesto dalyse, kad nesusisiektų.
pirmąją naktį jau sutemus aš susipažinau su dviem vyrais, sėdinčiais man iš šonų per vakarienes - vienas kažką priminė, atrodo, vieną gelbėtoją iš pajūrio, kurį labai senai pažinojau (kaip idealistiškai skamba, bet užaugom kartu), tačiau jo veido bruožai buvo itin pasikeitę ir dar labiau draugiški. kitas buvo jo draugas, jo atpažinti negalėjau. nusprendžiau užsisakyti ledų desertą, (vėliau padavėja keletą valandų aiškino, kaip jį valgyti). tai buvo be galo šalti medaus koriai su cukrinėmis vynuogėmis, juos reikėjo sutrinti, ir dar kažką padaryti, bet man pasirodė per sunku, todėl pasidalinau desertu su vyru, sėdinčiu šalia. nieko panašaus nebuvom valgę nei aš, nei jis.
Po vakarienės susiradau i. ir paprašiau, kad palydėtų mane namo - man buvo be galo nemalonu to prašyti, nemalonu iki svarstymų "ar geriau būti nužudytai ar geriau paprašyti" - prieš tai prašiau keleto kitų žmonių, tačiau visi buvo pasimetę, nesiorientuojantys ir išsigandę panašiai kiek ir aš - i. labai nenorėjo to daryti, bet nurodė kryptį (kaip vėliau paaiškėjo, neteisingą) ir aš viena turėjau praeiti daugybę apleistų kvatalų. buvo be galo sunku matyti gatves ir kryptis, nes vieninteliai šviesos šaltiniai buvo tolimos daugiabučių langų šviesos.

kitos dienos veiksmas ir vėl prasidėjo nuo vakarienės, vėl sėdėjau ten pat, kiti žmonės labai daug kalbėjo. šįkart tie du vaikinai mane pasisiūlė palydėti patys, tik aš visai nenorėjau, todėl liepiau jiems nešti mano kameras. kadangi kelią į savo namus užmiršau, pasukom kita kryptimi - už apleisto taboro priėjom daugybės eklektiškų langų eiles - jie buvo sulipdyti sraigės kiauto forma, spalvotomis spiralėmis, iš jų susidarė namas be pradžios ir be pabaigos. jos buvo sudėtos taip, kad pažiūrėjus į viršų virsdavo optine apgaule ir pradėdavo suktis. pro jas buvo beveik neįmanoma praeiti žiūrint į viršų, nes viskas sukeldavo beprotišką svaigimo jausmą. kai paprašiau vieno iš jų paduoti kamerą, supratau, kad fiksuoti tos vietos neįmanoma niekaip - pridėjus kamerą apsvaigdavau ir nusvirdavo rankos, galiausiai nebemačiau, ką filmuoju. pavyko užfiksuoti tik vieną keleto sekundžių kadrą, kuriame architektūra sukosi, kol kamerą nukreipiau į viršų žiūrėdama į žemę. nežinau, kiek laiko praleidom ten, bet prieš pabusdama pagalvojau " kaip ilgiau norėčiau čia likti"

2016 m. spalio 26 d., trečiadienis

dance of reality


kad trečią parą nieko nevalgiau, prisiminiau iš reklamos. reklamą girdėjau vangiai, bet mane supykino pasakojimas apie mėsą.
miegu kas antra para, žaidžiu su taurėmis, skauda žabdikaulį. pusę nakties pragulėjau, nes kaimyno langas priešais nuo ketvirtos spigino neįtikėtinai ryškią lempą, kuri prašvietė pro užuolaidą ir atsimušė tiesiai man į akį.

Turėjau ankščiau suprasti, jog žmonės, kuriuos myli labiausiai, yra išdavikai. kaip galima nemylėti savo priešo? priešo reikia nekęsti taip, kad momentui žudyti atėjus norėtųsi su juo pasimylėti labiau už viską. jodorowskio tėvas mane suprato. turėjau ankščiau suprasti, kad žmonės, kuriuos myli labiausiai yra ne tie, kuriuos mylėti turėtum.
man taip viską skaudą. žinau, kad žmogui kitoje palatoje skauda dar labiau, bet man irgi! prisiminkit mane! aš aš aš! aš galvojau, kad kada nors gyvensiu ramiai, bet meditatyvią ramybę gali pasiekti ir per motokroso lenktynes -- aš negyvenau ir negyvensiu ramiai, man nepadėjo agresijos tvardymo kursai ir man nuo jų bloga. taip, žinau, kad su durnais bendradarbiais bendrauti negalima, negalima naudoti logikos, nes ji per šiukšti. bet kokį pasitenkinimą aš jaučiu kai jie nebeturi ką pasakyti! ir bandau atprasti nuo tokio narkotiko kasdien, su didelėm lomkėm, sunkiai sekasi, bet bandau. bandau iš naujo gimti, save perauklėti, nupirkti sau saldainį kai susitvardau, tačiau ar tikrai įmanoma pasikeisti tiek? ar tiesiog nusilypdyt kokybišką kaukę? labiausiai nustebino m. rašinėlis apie mane, kurį norėčiau užmiršti, todėl nerašysiu ir čia.

iki šiol įdomu, kas buvo mano sapno žmogus, kurio lova buvo koridoriaus vidury pakeliui į laiptus kur pagalvojau "jam turėtų būti labai šalta ten miegoti"